metų laikai.

eilėraščiai

metų laikai.

– Esu karalius aš RUDUO
Tu vasara esi naivi, kvaila
Tu infantiliška, per daug šilta
Per daug graži, per daug linksma

Ir pasitrauk tu nuo manęs…

– Esu karalius aš RUDUO
Tu vasara esi naivi, kvaila
Tu infantiliška, per daug šilta
Per daug graži, per daug linksma

 

Ir pasitrauk tu nuo manęs
Su savo saulės spinduliais
Ryškiais, kvapniais gėlių žiedais

 

-Gerai aš sustingstu tada
Ir palieku visai tave,
Bet kam tada tiek daug verki
Su vėju ir lietum medžius verti

 

Ir kam dažai visus medžius
Kam nori būti toks gražus
Jeigu aš tau tokia kvaila
Per daug graži, per daug linksma

 

Ilgai tylėjo dar ruduo
Ir puošė dažė vis medžius
Išvarė dar visus paukščius
Prarado ir visus lapus

 

Užpyko vasara linksma
Ir tapo ji šalta ŽIEMA
Užšaldė ji savus jausmus
Užšaldė ežerus visus

 

O piktas, verkiantis ruduo
Vėl sukvietė visus paukščius
Ir tirpdė ežerus plačius
PAVASARIU pasivadino
Ir vasarą sugrįžt vadino

 

Nes jam be jos čia negražu
Per daug čia liūdna ir nyku
Per daug čia viskas nuobodu

 

Ir meilei jai prisipažino
Kad kvailas buvo pripažino
Žadėjo jis mylėt karštai
Dabar žadėjo amžinai

 

Ir patikėjo juo žiema
Ir tapo vėl naivia, žavia,
Linksmuole VASARA šilta

 

Bet viskas sukasi ratu
Pavasaris vėl tapo jai piktu,
Bejausmiu, atšiauriu, griežtu
Ir vėl jis tapo RUDENIU šaltu……….

ruduo.

Štai blanksta jau žolės spalva
Ir kvepia vaisių rūgštele
Jau naktimis šiek tiek šalčiau…

Štai blanksta jau žolės spalva
Ir kvepia vaisių rūgštele
Jau naktimis šiek tiek šalčiau
Ir saulė leidžiasi anksčiau
O ankstų rytą vis dažniau
Voratinklius aš pamatau
Kvėpuoju truputį tyliau
Nes aš pažadinti bijau
Nes miega ežeras gilus
Po rūko antklode ramus

 

Žinau ką reiškia šie ženklai
Jau liko vasaros mažai
Tada ateis lietus, ruduo
Dar bus gražu, dar bus spalvų
Bet man širdy šiek tiek graudu,
Kad greit lydėsime žvilgsniu
Išskrendančius pulkus gandrų
Ir vėl bus vakarai ilgi
Ir medžiai vėl stovės nuogi…..

 

Štai blanksta jau žolės spalva
Ir šiurpsta vakarais oda
Po rūko antklode balta
Jau snaudžia ežero banga…..

gruodis.

Per vieną naktį ežerą sukaustė
O vakar buvo dar vanduo
Dar užvakar lietus krapnojo…

Per vieną naktį ežerą sukaustė
O vakar buvo dar vanduo
Dar užvakar lietus krapnojo
Rytoj gal bus pūga šalna

 

Berods tik vakar vasarojom
O šiandien jau šalta žiema
Vėl rytas vakaras rytojus
Ir štai jau metų pabaiga

 

Mes šiandien mylim
Rytoj nekenčiam
Poryt maldaujame “sugrįžk”
O dar vėliau tiesiog išeinam
Pamiršę pasakyt “nepyk”

 

Tarsi ratu čia viskas sukas
Lyg panašiai
Bet vis kitaip
Kartojas žodžiai, jie tie patys
Bet keičias žmonės, sakiniai…

 

Dangus tas pats, jis nesikeičia
Tik debesys visad kiti
Ir žvaigždės būna krenta, gimsta
Ir tu, ir aš – jau nebe tie….

lietus.

Kodėl lietau nepavargsti tu
Iš kur turi tiek daug lašų
Ir kaip jums vėjai vis galva nesvaigsta…

Kodėl lietau nepavargsti tu
Iš kur turi tiek daug lašų
Ir kaip jums vėjai vis galva nesvaigsta
Iš kur, tiek pūst, pas jus jėgų

 

Ir kaip jums medžiai nusirengt negėda
Juk naktį tiek ryškių žvaigždžių
Rytais pečius storu rūku užklojat
Vorams įsakėte primegst tankių tinklų

 

Kodėl naktie vagi iš mūsų dieną
Juk ji ne tavo vieno, ji visų
Kodėl verti mus laukti ir maldauti
Dienos ilgesnės, saulės spindulių

 

Ir kam dangau tu išlydėjai gerves
Juk liūdna ežerui be jų
Ar tu girdi kaip bangomis jis daužos
Aš ilgesingą balsą jo girdžiu

 

Kodėl rytais taip pievos graudžiai verkia
Meluoja mums, kad tai tiesiog rasa
Ir šluosto ašaras spalvotais medžių lapais
Nes jaučia, greitai kaustys jas šalna

 

Ir kaip lietau nepavargsti tu,
Iš kur pas vėją tiek jėgų,
Kam medžiai nusirengę stovit……
Kodėl man šiandien taip ilgu…..