meilė.

eilėraščiai

kurtizanė.

Buvai tu miesto gatvės muzikantas
Aš kurtizanė tų laikų graži
Kasdien aš eidavau tavęs klausytis…

Buvai tu miesto gatvės muzikantas
Aš kurtizanė tų laikų graži
Kasdien aš eidavau tavęs klausytis
Kad pažiūrėt į laisvę iš labai arti

 

Žinojai, kad kas dieną aš ateisiu
Ir man prikūrei begalę gražių dainų
Gitara brazdinai, tu nežiūrėjai
Kad pinigus tau stropiai visada metu

 

Daug vasarų praėjo ir žiemų
Aš išdrįsau ir priėjau arčiau
Kad pinigus susiskaičiuotum paprašiau
Ateitum ir mane nupirktum maldavau

 

Ir štai tu vieną vakarą išdrįsęs atėjai
Ir iš tiesų tu vieną naktį sau nusipirkai
Ir tuo pačiu mane tu amžiams nužudei
Nes kitą, ne mane pasirinkai

 

Prakeikiau meilę ir visas tavo dainas
Nustojau ir lankyti tas siauras gatves
Kur grojai taip gražiai ir dainavai
Kur glostei širdį neapsakomai saldžiai

 

Daug vasarų praėjo daug žiemų
Vėl ta gatve aš skausmą jau primiršusi einu
Tu groji su pasenusia jau gitara
Tu pamatei mane ir trūko tau styga

 

Pasruvo pirštas, sužeistas stygos, krauju
Ir tyliai ištarei, kad neturi jau man dainų
Žinojau, kad meluoji tu man skaudžiai iš tiesų
Žinau, kad visos dainos skirtos man be išimčių

 

Ir tik dabar, kai pažvelgiau tau tiesiai į akis
Aš supratau to vakaro skausmingo paslaptis
Nes maldavau tada ateiti, tu ir atėjai
Ir tik dabar aš supratau kam kitą tu pirkai….

viltis.

Nes tu išgėrei paskutinę viltį
Ir degina man gerklę troškulys
O tu pasiūlei ašarų stiklinę
Sakei, -išgerk, padės, nusiramink…

Išgėriau, bet nepyk, man nepadėjo
Tik dar labiau aš troškulį jutau…

Nes tu išgėrei paskutinę viltį
Ir degina man gerklę troškulys
O tu pasiūlei ašarų stiklinę
Sakei, -išgerk, padės, nusiramink…

 

Išgėriau, bet nepyk, man nepadėjo
Tik dar labiau aš troškulį jutau
Tada pripuoliau, gėriau, nežiūrėjau
Nesirinkau, gurkšnojau iš visų

 

Iškėliau galvą taip aukštai, kiek tik galėjau
Ir iš kitų vogiau šimtus vilčių
Ir ašarų daugiau aš neturėjau
Aš praradau jausmus, nesapnavau sapnų

 

Nes tu išgėrei paskutinę viltį
Nei sau, nei man tu jos nepalikai
Griežtai liepei išgerti ašarų stiklinę
Žiūrėjai į akis ir melavai, kad tai vaistai

 

Ir jau praėjo daug gyvenimų, dienų…
Jau užsimiršo man spalva tavų akių
Mes susitikome kiti, ne tie, nauji…
Vėl girdome viens kitą apgaulinga viltimi…..

sūpynės.

Abu pamatėme sūpynes
Ir nuskubėjom pasisupt
Kvatojom, džiaugėmės, mylėjom
Žadėjom suptis nesustot…

Abu pamatėme sūpynes
Ir nuskubėjom pasisupt
Kvatojom, džiaugėmės, mylėjom
Žadėjom suptis nesustot

 

Norėjom to lengvumo ir aukštybių
Vis šaukėm viens kitam “aukščiau!”
Mes nebijojome nukristi
Mes nebijojom skrist dangun

 

Ir metai bėgo.., mes pavargom
Šalia prisėdo dar buitis
Prisėdo savos tiesos, ego
Ir kasdienybė nuobodi

 

Vėliau norėjome nulipti
Tai tu, tai aš, vis pamainom
Nedėjom pastangų, kad suptis
Sustojom, kaltinom klaidom

 

Norėjome jau vis nulipti
Bet gaila buvo mums kažko
Ar tų, jau girgždančių, sūpynių
Ar to lingavimo smagaus


Prisiminimų gal gailėjom
Kai radom, supomės aukštai
Tada jėgų mums nereikėjo
Kuteno pilvą virpuliai

 

Dabar tai supamės tai stojam
Dabar jau norime žemai
Bet ir nekaltinam viens kito
Kad nesigauna taip aukštai….