gyvenimas.

eilėraščiai

kaukė.

Kai dar buvau visai maža,
Uždėjo kaukę man mama
Ir ji pasakė išdidžiai:
“Dabar saugi tu visiškai”
“Bet mama, trukdo ji labai….

Kai dar buvau visai maža,
Uždėjo kaukę man mama
Ir ji pasakė išdidžiai:
“Dabar saugi tu visiškai”
“Bet mama, trukdo ji labai
Ir bėgt su ja nepatogu,
Ji trukdo, aš parklupt galiu”
“Nereikia bėgti, tu stovėk,
O kaukę visada dėvėk!”
Pykau tūžau ir nenorėjau
Bet kaukę paklusniai dėvėjau…
Kada užaugau supratau
Ir kaukių daug prisipirkau
Pigių, brangių,
Liūdnų, linksmų
Kvailų, šmaikščių,
Gudrių, drovių,
Protingų iki negaliu…
Sustingus, niekur nejudėjau
Keičiausi kaukes ir stovėjau
O kaip jau stipriai pavargau
Aš kaukes nusiimt bandžiau
Ir žingsnį žengti aš norėjau
Bet nesigavo, nes skaudėjo,
Jaučiausi visiškai nuoga
Kur žvilgsniais degina mane

Tada aš mamą supratau
Su kauke čia gyvent saugiau……….

teismas.

Esam geri, kaip mus mokino
Neprigeriam stipraus daug vyno,
Nesimušam mes su kaimynu,
Nemylim “užimto” vaikino…

Mes bijom pragaro velnių
Raguotų, didelių, baisių
O jeigu tu taip pasielgsi
Tu pragare kaip mat sudegsi

Bet pasakysiu atvirai
Mes juk nežinom kas gerai…

Esam geri, kaip mus mokino
Neprigeriam stipraus daug vyno,
Nesimušam mes su kaimynu,
Nemylim “užimto” vaikino…

 

Mes bijom pragaro velnių
Raguotų, didelių, baisių
O jeigu tu taip pasielgsi
Tu pragare kaip mat sudegsi

 

Bet pasakysiu atvirai
Mes juk nežinom kas gerai
Tiesiog visi mus taip mokino
Kad gert negalima daug vyno

 

Mes bijom pomirtinio teismo
Dievų, velnių kažkokio veiksmo
Bet aš nudžiuginti galiu
Nėra to pragaro, velnių…

Ten mes sutiksim mus pačius
Ir tai skaudžiausias teismas bus
Nublanks visi ten pinigai,
Tėvų griežtumas, pažymiai…
Ieškosim kur kūryba, kur jausmai,
Kur širdžiai mylimi veiksmai…

 

Ir deginsiu save ugnim
Kad nebuvau visai savim
Kad gyvenau kaip mus mokino
Ir nemušiau aš to kaimyno
Kad neišgėriau taurės vyno…

 

Tada galvosiu, nagi ne
Atgal einu į žemę šią!
Ir taip daug daug jau kartų buvo…
Bet vėl aš viską pamiršau,
Ir vėl griežtos mamos klausau,
Ir vėl gyvensiu kaip mokino…….

 

Ne nemanau, kad gerti vyną
Ir mušti šunsnukį kaimyną,
Bus mums teisinga ir gerai,
Manau yra kiti džiaugsmai…

 

Bet negyvenkim kaip mokino,
Klausykim balso mes vidinio…
Dievai įvertins visą tai,
Ir jau negrįšim mes čionai…

atsiprašau.

Ach, kaip norėčiau aš išmokti nemeluot
Nei tau, nei sau, nei Tau platus Dangau
Ir iš visos širdies norėčiau sužinot…

Ach, kaip norėčiau aš išmokti nemeluot
Nei tau, nei sau, nei Tau platus Dangau
Ir iš visos širdies norėčiau sužinot
Kaip tą spektaklio širmą atitraukt
Sunki labai, bet noriu atitraukt
Ir nuramint visus spektaklio žiūrovus
Prieš jus visus ant kelių atsiklaupt
Atsiprašyt, kad sumaišiau žodžius
Atsiprašyt, kad klouną vaidinau
Ir įsijautusi į rolę, vis jus juokinau,
Sarkazmo užlieta šaipiausi, menkinau
O keršto pagauta dažnai ir skaudinau
Kada mylėjau dažnai tylėjau
Kada pykau, šaukiau, rėkiau
O išdidumo vedina, dažnai ignoravau
Žodžius maišiau, prastai aš vaidinau
Vėliau sunkiąja širma sceną uždengiau
Nes pavargau prastai vaidint, meluot
Ir kvailą klouno rolę vis improvizuot

 

Ach kaip norėčiau aš išmokti nemeluot
Nei tau, nei sau, nei tau platus Dangau
Aš noriu šio spektaklio širmą atitraukt
Ir prieš visus ant kelių atsiklaupt……….