eilėraščiai.

ruduo, žiema, vasara

rugpjūčio naktis.

Švelni rugpjūčio vėsuma,
O širdis net ritmą lėtina…
Keista naktis! Žiūriu žvaigždėsna…

Švelni rugpjūčio vėsuma,
O širdis net ritmą lėtina…
Keista naktis! Žiūriu žvaigždėsna –
Pasibaisėtina, pasibaisėtina!

Rami naktis, nutilusi –
Pasibaisėtina! Ak! aiman, ten
Pulkais taip auga žvaigždės, pilasi
Ir krinta lietumi, lyg deimantai…

Nurimk, širdie, nurimk, papaikėle, –
Nėra ko jaudintis ir plakti –
Kas dedasi danguj, ne tavo reikalas,
Kas dedasi danguj rugpjūčio naktį…

O tos žvaigždelės sielvartingai krinta…
Tik šilas po senovei dunkso…
Net darosi graudu. Kad ją kur šimtas! –
Naktis verta Flamariono plunksnos!

žvaigždė.

Prieš daugelį metų sužibus žvaigždė
Šiandieną jau virtus švente.
Kokiam gi bebūtum pasaulio krašte…

Prieš daugelį metų sužibus žvaigždė
Šiandieną jau virtus švente.
Kokiam gi bebūtum pasaulio krašte,
Jinai aplankys ir tave.

Ir lekia, šuoliuoja baltoji viešnia
Savaisiais žirgais baltakarčiais,
Paišydama baltas languos lelijas
Ir žiedus stebuklingų paparčių.

Pakelkit, pakelkit į dangų akis,
Atverkit plačiai savo širdis,
Ir jums ta laiminga žvaigždė lai nušvis,
Ir sielas, lai jūsų sušildys.

gruodis.

Sutikau šį rytą gruodį.
Kur skubi, kur šitaip skuodi?…

Sutikau šį rytą gruodį.
Kur skubi, kur šitaip skuodi?

Kur ant balto žirgo skrieji?
Tuoj Kalėdos, tuoj Naujieji.

Reikia žemę padabinti,
Jai kasas tvirtai supinti.

Sniegeliu užbert kelius
Ir sukaustyt upelius.

Saulei tekant.

Jau saulėtekis mėlsvas, spinduliais iškaišytas,
Tvinksta, rausta ir dega lyg veideliai mergaičių,
Kai po langu sužvengia žirgas jauno bernaičio…

Jau saulėtekis mėlsvas, spinduliais iškaišytas,
Tvinksta, rausta ir dega lyg veideliai mergaičių,
Kai po langu sužvengia žirgas jauno bernaičio.
Štai ir saulė jau teka. Sveikas, vasaros rytas!

Apsisupusi šydu, auksu austu, raudonu,
Saulė žengia per dangų karalienės gražybe!
Gėlės lenkia jai galvą, paukščiai čilba linksmybe.
Jiems ji šypsos, pridengus veidą muslinu plonu.

Sveika, mūsų linksmybe, žemei nešanti dieną!
Kam nebrangios auksinės tavo akys malonios?
Tavęs ilgis žolelė, rasa virkdai ne vieną;

Marių stiklas atspendžia šviesų veidą valdonės;
Ant! iš džiaugsmo nuraudo girių dunksanti siena.
Nuo tavęs slepia veidą vien tik baltosios ponios.